Lukšių Vinco Grybo gimnazija

Gimnazijos emblemaA. Tatarės g. 37, Lukšiai, Šakių rajono savivaldybė
Tel.: 8-345-44285
Pašto kodas: 71180
luksiugimnazija@yahoo.com
http://facebook.com/vgrybo

Gerbiami konferencijos dalyviai,

Gimtosios kalbos vieta dabarties kontekste tiek teorine, tiek daugeliu gyvenimiškų jos prasmių yra be galo sudėtinga, jeigu ne dramatiška. Vilniaus lietuvių namų gimnazijoje jau mokėsi lietuvių kalbos ir lietuvybės šimtai vaikų iš 72 pasaulio šalių, į kurias jų tėvus nubloškė emigracija.  Daugelyje valstybių lietuvių bendruomenės įkūrusios įvairaus pobūdžio lietuvių kalbos mokyklėles. Tai iškalbingi faktai. Neaiškinsiu, kiek buvo patirta užmačių lietuvius nutautinti arba kodėl nutautėjimas kartais traktuojamas kaip savaiminis globalizacijos procesas ir neišvengiamai laukiama pasekmė.  Nutautinimo smaigalys, paremtas ideologinėmis doktrinomis, vienaip ar kitaip visuomet smigdavo į mūsų gimtąją kalbą. Patyrėme ne tik rusinimo, bet ir germanizavimo bei polonizavimo grėsmių. Globalizacijos šūkiai, išsirutulioję ekonomikos erdvėje, kelia ne mažiau grėsmių dabarties dvasinei tautų kultūrai ir  gyvensenai, kurių prigimtiniams dalykams priklauso gimtoji kalba.  Atkūrus nepriklausomybę 1990 m. pavojai mūsų gimtajai kalbai, deja, neišnyko, tik vienus pakeitė kiti. Neatsitiktinai atsirado suvoktis, jog kalbos mirtis yra ir Tautos mirtis. O su ja Tautos, kaip politinio subjekto,, svarbos praradimu ir savarankiškos valstybės susinaikinimu.

Tarpdisciplininiu požiūriu žvelgiant gimtosios kalbos esmei, prigimčiai ir paskirčiai bei vaidmeniui žmogaus ir Tautos gyvenime suprasti, manyčiau yra nemažai daug svarbių dalykų. Bet svarbiausias mintis bandysiu išsakyti  glaustai tezių pavidalu.

Niekuomet nedera pamiršti, kad žmogus, nepaisant jo regimo pavidalo, yra dvasinės prigimties būtybė. (Ne tik pigi arba brangi, galinti migruoti darbo jėga, o žmonių bendrijos yra ne tik darbo resursai...) Mūsų amžiuje įsigalintis mąstymo paviršutiniškumas, teisingumo stoka, utopijų gausa ir jausenų seklumas bei primityvumas, turto ir hedonizmo apologetika tapo labai klastingais ir sunkiai įveikiamais normalaus  Tautų gyvenimo ir sugyvenimo kliuviniais.

Gimtoji kalba greta mąstymo, pajautos, tikėjimo, vaizduotės, gebėjimo steigti prasmes ir kitų dvasinės kūrybos ir raiškos galių iš esmės yra pati svarbiausia. Vieną argumentą galiu pateikti iš savo mokslinės biogramos. Taip jau susiklostė, kad mano akiratyje dominavo estetikos istorijos ir teorijos problematika.  Bet manęs nežavėjo ištrypti keliai. Ieškojau savo kelio, naujų interpretacijos galimybių.  Padėjo gimtajai kalbai priklausąs nuostabus staiga nušvitęs žodis PAJAUTA. Filosofinė jo interpretacija leido konceptualizuoti, įžvelgti jame naujo savarankiško  humanitarinio mokslo estetologijos pradmenį, pamatinę šio naujo mokslo sampratą – kategoriją.  Ja pagrįstas nuoseklus požiūris įgalino eiti toliau, t. y. analizuoti pajautos būdus, paaiškinti tikrąją prasmių kilmę, vertybių įasmeninimo reikšmę, siekiančią esminius ugdymo teorijos pagrindus, edukologijos ir estetologijos sąryšį.  Dėl tokios sėkmės esu įsitikinęs, jog galiu būti dėkingas tik savo gimtajai kalbai. Beje, šio termino atitikmenų nėra nei anglų, nei vokiečių, nei lenkų bei rusų kalbose.

Gimtoji lietuvių kalba yra būtina, bet nepakankama sąlyga lietuvybei, jos tautinei savasčiai kurti ir skleistis. Bet be gimtosios kalbos yra neįmanoma tautinė tapatybė, tautinė ištikimybė, tautinė savimonė ir patriotizmas, kuris sudaro pilietiškumo pamatus. Nutautėjimas tiesus kelias į dvasinį skurdą, kuris apauga egoizmu, kosmopolitizmu, gyvenimu be bendrystės ir atjautos išgyvenimų, pavirsta susvetimėjimu. Neįsišaknijęs tautos kultūroje individas, nepripažįsta garbės būti lietuviu, nesugeba didžiuotis Tautos pasiekimais ir suvokti gimtosios kalbos nelygstamą vertę asmens dvasinei brandai ir žmoniškumo sklaidai.

Yra pagrindo manyti, jog gimtosios kalbos dėka tautinio tapatumo klodai tampa psichogenetiškai paveldimi. Įgiję kultūros pavidalus sąlygoja (per aplinką) socialinę ir dorovinę elgseną, tautinį charakterį ir įsišaknija tradicijose, papročiuose  bei kituose prigimtiniuose bruožuose, temperamente.

Gimtosios kalbos dvasinė prigimtis ir paskirtis, jos reikšmė ir prasmė lengvai neatsiskleidžia.  Bet galimybė nuodugniau suvokti visa tai yra.  Tik būtina atsižvelgti į tokius pagrindinius momentus: gimtoji kalba yra esminė žmogaus dvasinė galia, kuri neatskiriama nuo Tautos gyvenimo ir istorijos sanklodos. Turėdama kiekvienai Tautai būdingą ir savitą dvasinės žmogaus galios padėtį, ji dalyvauja kuriant kultūros vertybes.  Sukurtos vertybės, tiek medžiaginės, tiek dvasinės, augina ir tobulina gimtąją kalbą.  Gimtosios kalbos santykis su Tauta panašus kaip ir su kultūra. Tauta kuria kalbą, kalba kuria tautą. Tautos ir kalbos išlikimui, kaip kultūros ir pažangos kūrybai, būtina savarankiška valstybė, kuri gintų įstatymais nuo bet kokių pasikėsinimų riboti ar kitaip trukdyti, arba deformuoti žmogaus, kultūros ir Tautos prigimtinius santykius.

 

                                                              Prof. habil. dr. Juozas Mureika